BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trumpa pasaka nepasaka - KUR PINIGAI?

Gyveno žmogelis su gera atmintim, ne toks kaip dauguma rinkėjų, kurių atmintis iki 4 metų (visuomet išrenkami užpraeitos kadencijos vagys). Taigi, kurdamas pečių, tarp popierių p

rakuroms pamatė senus 2007 metų kvitus už benziną, paskaitinėjo, ir jam pradėjo atrodyti, kad arba jo atmintis šlubuoja, ar su matematika

draugystė baigėsi. Įsijungė kompiuterį, prisijungė prie interneto ir išsitraukė tuos senus kvitus. Aritmetika paprasta:

2007 metais natos kaina buvo 148 JAV dolerio už barelį, o 95 benzino kaina 2,5 - 2,7 lito už litrą

Dabar, 2013 metais naftos kaina yra 98 JAV doleriai už barelį, o benzino kaina 4,7 - 4,8 lito už litrą

Taigi, - Kur pinigai?

Suprato žmogelis, kad ir atmintis kol kas gera, ir su matematika gerai. Negerai kažkur kitur, kažkokioj duobėj, televizorius sakė (tikriausiai ten ir yra tie pinigai). Pradėjo temti, žmogelis sudvejojo, ar degti šviesą, ar statyti elektrinę,- nestatysiu, nusprendė ir paspaudė jungiklį,- dar atsitiks taip kaip su benzinu, kas iš to, kad turiu savą benzino varyklą?

Rodyk draugams

Pasaka apie Kubilą ir bulves

Pasaka 3 klasės vaikams (tinka ir suaugusiems)

Pasaka apie Kubilą ir bulves

Gyveno kartą senis Kubilas. O gyveno jis iš bulvių : augino ir turguj pardavinėjo. Bulvių geros veislės būta - ar metai derlingi ar ne, ar sausra ar lietūs - visada bulvių derlius būdavo geras, gausus. Bulvių veislė vadinosi „Mokčiai”, žmonės prie jų buvo taip pripratę, kad net ne bulvėmis vadino o tiesiog mokčiais. Pačios bulvės nelabai skanios, žmonės juokaudavo:
-Valgyt netinka, bet parduot - kaip tik!
Kubilui tokie juokai nepatiko, tačiau jis sau per daug galvos nesuko - kad tik pirktų! Turguje senis Kubilas buvo gerai pažįstamas, ir ir pirkėjų ir pardavėjų - jam jie visi buvo pirkėjai: iš ryto, pirmiausia, mokčius pirkdavo paprasti žmogeliai, ūkininkai, samdiniai, miesto darbininkai. Į turgaus dienos pabaigą mokčiais apsirūpindavo ir kiti turgaus prekeiviai.
Vieną vasarą kraštą užklupo sausra, visą pavasarį ir vasarą nė lašo lietaus neiškrito, o rudenį prasidėjo stiprios liūtys. Prasidėjo nederliaus metai - sunkmetis. Vienas Kubilas neliūdėjo - mokčiai užderėjo gerai, buvo ir dideli, ir jų buvo daug. Beliko tik parduoti.
Turguje pirmą dieną Kubilui nepatiko: žmogeliai pirko mokčių žymiai mažiau, kai kurie pasidairę kulniuodavo į kito miestelio turgų, tikėdamiesi nusipirkti bulvių ir kitų dalykų pigiau. Tik turgaus prekeiviai į vakarą, nors po mažiau, bet visgi pirko mokčius. Sunkmetis lygus visiems, ir prekeiviams ir pirkėjams.
Kitą dieną Kubilui nesisekė taip pat, jis, sugrįžęs namo paskaičiavo kiek uždirbo. O uždirbo jis per pus mažiau nei anksčiau. Sunerimo Kubilas, nenorėjo susitaikyti su mažesniu uždarbiu. Visą naktį jis įtemptai galvojo, kaip uždirbti tiek pat kaip ir derlingais metais. Iš ryto jam šovė į galvą išganinga mintis - reikia padidinti mokčių kainą. Mokčių parduodu dvigubai mažiau, tačiau už dvigubai didesnę kainą, pinigų turiu tiek pat - iš ryto sau po nosim burbėjo Kubilas, dardėdamas vežime pakeliui į turgų. Jo veidą puošė pergalinga šypsena.
Prekyba turguje nesisekė. Pergalinga Kubilo šypsena virto į dirbtiną pagiežingą šypsenėlę - žmonės mokčius pirko dar mažiau. Kubilas pabandė gudrauti: svarą bulvių supylė į krūvelę ir pradėjo kviesti pirkėjus:
- Krūva mokčių tik už svaro kainą! - Šaukė Kubilas, kad visas turgus girdėtų. Tačiau pirkėjai irgi ne kvailiai, pasvėrė tą krūvą, dar ir Kubilą apgaviku pavadino ir išsiskirstė.
Tuomet Kubilas savo vežimą su mokčiais perstatė prie įėjimo į turgų, taip, kad būtų sunku pro jį praeiti ir pradėjo reikalauti, kad kiekvienas įeinantis pirktų bent po svarą mokčių. Dalis žmonių nesuprasdami keistų Kubilo taisyklių, dalis nepatenkinti jomis tiesiog nėjo į turgų, o pasuko į gretimą miestelį. Tai labai nepatiko kitiems turgaus prekeiviams - jie tą dieną beveik nieko nepardavė. Vakarop tik vienas - kitas turgaus prekeivis pirko mokčius, ir po visai mažai. Dalis prekeivių nieko nepardavę alkani išvažiavo namo. Kubilui prekeiviai nieko nesakė,- jis buvo senas ir iš seniai gerbiamas turgaus prekeivis, niekas nenorėjo su juo pyktis.
Sekančią dieną dalis pirkėjų, vakar iškeliavusių į kitą miestelį, į turgų ne tik neužsuko, bet dar ir kitus pirkėjus pakalbino keliauti kartu. Neapsikentę turgaus prekeiviai paprašė Kubilo, kad netrukdytų prekiauti, nes taip nei jie uždirbs, nei jis - „juk šiemet ir derlius mažas, mūsų vežimai tuštesni, ir pirkėjai mažiau pinigų uždirbę”. Kubilas nenorėjo prekeivių klausyti, atsakė, kad jie neuždirba ne dėl jo o dėl sunkmečio. Dar pridūrė, kad pirktų mokčius, nes be jų patiems prekeiviams bus blogiau.
Dalis prekeivių pradėjo krautis vežimus ir pasuko prekiauti į gretimo miestelio turgų, kur nebuvo Kubilo. O Kubilas atvažiavęs namo paskaičiavo savo uždarbį ir sunerimo dar labiau nei prieš lemtingą naktį, kai sumanė kelti mokčių kainą: pinigų uždirbo dar mažiau.
Į tuščią turgų, kuriame buvo tik keli tarpusavyje kortomis lošiantys prekeiviai ir vienas kitas pasižiūrėti užklydęs pirkėjas, Kubilas atvežė ir garsiai paskelbė naujieną: Nuo šiandien mokčiai bus DAR brangesni, nes mažiau perkate. Žmonės į Kubilą abejingai pažiūrėjo ir vėl nusisuko, kas prie kortų, kas tiesiog „varnų šaudyt”, jiems buvo TAS PATS.

***

O dabar vaikučiai pasakykit, ką Kubilas turėjo padaryti, kad uždirbtų daugiau

Rodyk draugams

Pasaka apie Rinkėją, Lobistą ir Politiką

Tai atsitiko visai neseniai, ir ne už jūrų marių o visai čia pat. Gyveno kartą trys eiguliai : Vieno vardas buvo Rinkėjas, kito - Lobistas, trečio - Politikas. Kas dieną eidavo jie visi trys į mišką dirbti - miške juk aibė darbų: reikia ir senas, sausas šakas į krūvas sudėti, vėjo išverstus medžius sutvarkyti, ar tiesiog per tankiai suaugusias miško vietas praretinti.
Vieną dieną, kaip visada, triūsė visi trys eiguliai miške: kas su pjūkleliu, kas su kirveliu, o kas - tiesiog išsijuosęs. Darbas ėjo sklandžiai, eiguliai dirbdami tarpusavyje šmaikščiai kalbėjo, juokavo.
Tuo tarpu per mišką ėjo dvi alkanos žmogėdros, viena vardu Krizinas, kita - Monopolinas. Žmogėdros buvo alkanos ir piktos, eidamos per mišką urgzdamos riejosi, bandė viena kitai įkąsti. Jų pyktis viena kitai vis augo, kaltas buvo alkis. O pasisotinti nebuvo iš kur,- nebent iš artimo šono kąsnelį iškąsti. Jų pyktis viena kitai išaugo iki debesų, jos jau buvo beįsikabinančios dantimis viena kitai į gerklę, kai išgirdo tolumoje linksmus eigulių balsus. Pyktis akimirksniu dingo, žmogėdros nutilo, pritūpė - medžioklės instinktas buvo stipresnis už bet kokį pyktį. Pažiūrėjusios viena į kitą be žodžių suprato ką reikia daryti - medžioklė kaip bendras protas valdė abu jų kūnus.
Žmogėdros prisėlino kaip galėdamos arčiau, juk kuo arčiau prisėlinsi nepastebėtas, tuo didesnė tikimybė pagauti auką, ji mažiau turės laiko pabėgti. Besėlinant po Krizino koja trakštelėjo sausa šakelė. Trakštelėjimą išgirdo ir eiguliai.
Kas ten? - paklausė jie vienas kito.
-Tikriausiai pasigirdo - atsakė už kitus Politikas.
Krizinas už Monopoliną buvo žymiai didesnis, stipresnis, tačiau ir nerangesnis, po jo koja dar kartą, šį kartą garsiau, trakštelėjo šakelė.
Kas ten? - šį kartą išsigandę Rinkėjas ir Lobistas susižvalgė. - Girdėjau miške klaidžioja žmogėdra Krizinas - pusbalsiu sukuždėjo Rinkėjas.
Dirbkit, nėra jokio Krizino - atšovė Politikas ir visi vėl pasilenkė prie darbų.
Trečia šakelė trakštelėjo visai šalia, už krūmo, Krizinas sustingo. Eiguliai sužiuro į krūmo pusę, už kurio matėsi didelis Krizino šešėlis.
Tai Krizinas, tai Krizinas! - sušuko Rinkėjas ir Lobistas, tačiau Politikas juos nuramino:
Dirbkit ramiai nėra jokio Krizino, ir aplamai žmogėdrų nebūna.
Vos tik eiguliai pasilenkė prie įrankių, žmogėdros puolė. Eigulių vargui buvo ne vienas Krizinas, o ir Monopolinas. Tačiau eiguliai nors buvo mažesni už žmogėdras, tačiau buvo ir vikresni - sušoko į medį ir susėdo ant vienos storos šakos. Vikriausias buvo Rinkėjas, jis pirmas įlipo į medį, todėl ant šakos jis sėdėjo toliausiai, antras įsiropštė Lobistas, o trečią, netikintį Politiką, Rinkėjas su Lobistu įtempė paskutinį, todėl jis atsisėdo ant šakos arčiausiai medžio kamieno. Kiek besistengė, kiek bešokinėjo Krizinas su Monopolinu, eigulių pasiekti jie negalėjo.
Mato žmogėdros - jėga eigulių neįveiks. Tuomet Monopolinas pamatė pas Lobistą už diržo „Otkat” firmos pjūklą, ir sako:
Klausyk, Lobiste, ar gali šaką įpjauti, aš tau už kiekvieną brūkštelėjimą pjūklu litą duosiu.
Lobistui akys sužibėjo,o Rinkėjas sunerimo:
Negalima, pražūsim.
Tačiau Lobistas Rinkėjo neklausė, o atsakė Monopolinui:
Nieko nebus, prie kamieno politikas sėdi, negaliu nė brūkštelt.
Tai tu Politikui pjūklą perduok, aš tau už brūkštelėjimą tris litus, o tu iš jų Politikui litą kaip blyną. O jei pjuvenų daug bus, tai dar pridėsiu.
Pradėjo Politikas pjauti, Lobistas gaudė mėtomus litus, o Rinkėjas šaukė:
-Ką jūs darot, visi pražūsim!!!
Šaka grėsmingai pasviro, Rinkėjas nukrito tiesiai Krizinui į nagus. Lobistas pakibo po palinkusia šaka, šaukia Politikui:
-Nustok pjauti, žmogėdros mus suės!
Tuo tarpu saldžiabalsis Monopolinas apsitaškęs Rinkėjo krauju jau Politikui sako:
Pjauk, tave Lobistas apgaudinėjo, už tavo darbą tris litus ėmė, o tau tik litą mokėjo. Aš tau dabar tiesiogiai net ne tris o keturis litus už brūkštelėjimą mokėsiu.
Dabar Politikas nebeklausė jau Lobisto šauksmų ir pjovė, pjovė. Monopolinas pradėjo Politikui mėtyti kruvinus litus, paimtus iš apgraužtų Lobisto rankų. Politikas iš pradžių sunerimo paėmęs kruvinus Lobisto litus, tačiau Monopolinas jį nuramino:
Nejau tu nemoki pinigų išsiplaut?! Geriau pagalvok kur tuos pinigus išleisi.
Politikas pakėlė galvą, prisimerkė. Jo vaizduotė buvo laki, jis matė prestižinius automobilius, jachtas, aukščiausios klasės viešbučius, kazino, kur jo tūkstančiai virto milijonais. Viskas buvo čia pat, tačiau kol kas nepasiekiama. Politikas atsimerkė ir stipriau ėmė pjauti šaką, o prieš akis vis plaukė jachtos, automobiliai.
Lemtingo traškesio ilgai laukt nereikėjo - politikas atsidūrė žmogėdrų rankose.
Mes juk draugai - sulemeno Politikas žmogėdrų naguose.
Taip, buvome draugai, kai buvai ant šakos, o dabar tu maistas - suurzgė Monopolinas ir išsišiepė.
Paimkit visus pinigus! - pradėjo verkti Politikas, o jachtas, viešbučius ir kazino su milijonais jis jau buvo pamiršęs.
Gal pirma pavalgysim, o paskui paimsim - nukirto Krizinas ir abu žmogėdros čiupo politiką.
Apetitas atsiranda valgant, ir bebaigiant Politiko kaulelius Krizinas čiupo Monopoliną. Krizinas buvo didesnis ir stipresnis, o Monopolinas sotus ir aptingęs, todėl Krizinui jis daug vargo nepadarė.
Likęs vienas, apsiėdęs Krizinas pajuto didelį skausmą viduje, jis manė, kad skausmas nuo prarytų kaulelių, tačiau jį žudė vienatvė, prieš kurią jis buvo bejėgis.
Krizinų be žmonių iš tiesų nebūna.
Miškas po kiek laiko atsigavo, vešliai sužaliavo.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »